Kotedžai – kartu ir atskirai.

Pasaulyje, kuriame esame visi skirtingi, visgi buriamės į sau priimtinas kompanijas, erdves, bendrų interesų, socialinės ir finansinės padėties, statuso ir pomėgių ratus. Bet toje pačioje vietoje atsiduriama dėl skirtingų priežasčių ir štai – vėl margas ratas. Intravertai ir ekstravertai, šeimos narių margumynas, naminiai gyvūnėliai ir pan. Kaipgi gyventi ir sodininkauti tiems, kurie gyvena privačių namų bendrijoje, bendram kvartale ar juolab kotedžuose?

Vieni žmonės savo būstą mato kaip miegamąjį – jų gyvenimas vyksta už būsto ribų, kitiems jų namai yra jų tvirtovė, nesvarbu kokio dydžio bebūtų. Todėl, kaip visad, reikia pradėti nuo savęs. Štai nuotrauka, rasta internete, man priminė, kad jau seniai ketinau pakalbėti apie kotedžų sklypelius ir jų bendrą vardiklį. Koks pirmas įspūdis?

Žemės pyragas kruopščiai suraikytas. Kas toliau? Šiuo atveju, akivaizdu, tolimesnė eiga palikta namų savininkams. Pirmas dalykas kurį daro dauguma, tai stengiasi užsiauginti kuo aukštesnę gyvatvorę ir atsiriboti iš visų pusių. Tvoros, neleidžiančios klajoti vaikams ir šunims kaip ir logiškas dalykas, visgi iš esmės kotedžų (ar bendro namų kvartalo) gyventojai turi tris pasirinkimus:

1.      Užsidaryti viską kiek įmanoma, paburbant kad koks nors tūlas stulpas tai vis dar matosi, o kaimyno aukšta tvora užstoja paskutinį galimą saulės lopinėlį. Dispozicijoje būtų tiek žemės, kiek popieriuje patvirtinta – ne tik realiai, bet ir vizualiai. Nekilnojamo turto kainos yra didelė pagunda saugoti tai, kas SAVO. Nedidelėje erdvėje tikrai galima meistriškai susikurti savo didelį pasaulį.

2.      Pasirūpinti, kad visa teritorija turėtų bendrą sprendimą, bendrą vardiklį. Pro langus iš esmės matytųsi bendras Vaizdas tarsi parkas, o ne tik savo ,,gardas‘‘. Beje, tokie sprendimai dažnai pakelia bendrijos nekilnojamo turto statusą į aukštesnį lygį, kur ne tik kvartalo architektūra, bet ir želdynai turi bendrą dizainerio prisilietimą. Tiesa, bendras vardiklis čia gali įnešti ir apribojimus. Žinau tokių vietų, kur bendru susitarimu kvartaluose nestatomi šiltnamiai ar netgi gėlynai yra tabu – veja, pušelės ar viena kita spygliuočių gyvatvorė paliekama kaip vienintelė galima išeitis. Visgi tiems, kurie namą mato kaip miegamą erdvę toks sprendimas yra puikus – želdynai aplinkui sutvarkyti, nėra vizualinio triukšmo ir galima gyvenimą gyventi.

3.      Sujungti pirmą ir antrą variantą - kad teritorija turėtų privačias, fiziškai ir vizualiai uždaras vieteles, tačiau kai kur ribos būtų tik simbolinės, žyminčios privačią teritoriją, o likusios erdvės liktų bendro Vaizdo, o gal net bendro naudojimo. Ar tai įmanoma? Tikrai taip. Manau, būtent tokias vietas galima pavadinti ,,namais bendruomenėje‘‘, visgi aplinkiniai turėtų būti bendraminčiai.

Peraugusio sodo rekonstrukcijos metu atverta dešinė sodo pusė įleidžia saulę, praplečia akiratį ir netgi pakeičia sąlygas kitokiems augalams augti - bus atkuriamas gėlynas, kuris sunyko užtamsintame mažame sodelyje.

Šį trečią variantą norėčiau ir aptarti.

Privačios vietos galėtų būti pagal poreikius sutelktos netoli namo – terasa ar aikštelė pasisėdėjimui, pavėsinė, erdvė vaikams, erdvė sodininkavimo poreikiams ir tt.

Pats nuosavos teritorijos lopinėlis turėtų arba įsilieti į bendrą audinį, arba būtų meistriškai suardytos kiekvieno ,,gardo‘‘ linijos. Kuo mažesnė teritorija tuo prastesnis sprendimas ją įrėminti iš visų pusių vienodai. Užtvaros arčiau mūsų neprivalo būti aukštos, pakanka, kad atskirtų mus nuo aplinkos. Tada ir tvora prie kaimynų gali būti tik simbolinė. Tvoros neturi būtnai būti aklinos, tinka ir dėmesį nukreipiančios.

Erdvės, besiliečiančios su kaimynais turi būti išspręstos pagal principą – ko nenoriu matyti – užsidengiu, o į gražius vaizdus paliekama atverta. Tokiu būdu praplečiama vizualinė erdvė ir įsileidžiama daugiau šviesos. Čia būtų svarbu vengti ištisinių tvorų ar gyvatvorių, o rinktis pagal poreikius ir selektyviai. Bendra linija su kaimynais, kaip aukščiau esančioje foto, kur kiemai veidu vienas į kitą, galėtų tapti ir aukšti medžiai. Nepaisant to, kad oficialūs draudimai riboja aukštų medžių sodinimą prie kaimynų tvoros, įsivaizduokite, jei vidinė kiemo linija būtų ne kaimynų tvora, o jauki giraitė arba obelų sodas, kurie ateityje užstotų svetimą namą, o ir suteiktų pavėsį. Gi dabar dėl šio draudimo didieji medžiai atsiduria kiemo viduryje, ar dar blogiau – visai arti namo, kur netrunka nepageidaujamai peraugti, retai kada atlikdami ir vieną iš pagrindinių funkcijų, ty. atsitverti nuo aplinkinių namų.

Bendrijos vardiklis gali būti ne tik negyvai nuskusta veja prieš kiekvieną namą, bet ir ta pati medžių rūšis ar kelios bendroje gatvėje, dizaino sprendimai ir viena kita vieta skirta bendroms erdvėms – vaikams, senjorams, augintiniams ir pan. Tokias vietas susitarę pajėgūs sukurti ir patys gyventojai – kad ir suoliuką bendram naudojimui už savo tvoros pastatę.

Įstatymų numatyti draudimai skirti apsaugoti, visgi jei dėl vienų ar kitų priežasčių pasirinkome gyventi bendruomenėje, bendro dizaino sprendimo ieškojimas, nors ir netipinis, atneštų naudos visiems, o ypač mums patiems. Kaimynystė aukso verta.  

Nedidelėse erdvėse galima auginti ir potencialiai dideliais užaugančius medžius, jei laiku juos pagenėti, paformuoti. Dažnai siūlomi koloniniai medžiai, visgi noriu priminti, kad ir jie gali viršyti mūsų įsivaizduojamą dydį. Kai rinksitės augalus, pasidomėkite, kokio dydžio jie bus po 15 – 20 metų, jei paleisti juos augti laisvai. Be to, įvedus augalo lotynišką pavadinimą ir veislę į paiešką internete, galite aptikti, kad tas pats augalas gali būti kuo įvairiausių lajų formų. Pasitaiko, kad tos pačios veislės linijos šiek tiek varijuoja, bet dažnai tai sodininko įsikišimo rezultatas. Kviečiu pažiūrėti, ką galima padaryti pvz. su Carpinus betulus 'Fastigiata' - https://online.bruns.de/fr-fr/article/4109  Jau sodindami augalą turite žinoti ir būdą, kokiu ketinate jį auginti ir prižiūrėti.

Gerai tai ar blogai, bet kotedžai dažnai skirti gyvenimo etapui. Žaisti su augalų sodinimais čia verta elegantiškai, kad nereikėtų vėliau draskyti didelių medžių ar ardyti nepagrįstų sprendimų. Tai vieta, kurioje būdami tarp kitų turime išlikti savimi, o būdami savimi prisiminti ir kitus.

Gamtą ir biologinę įvairovę irgi būtina įtraukti. Nepaisant nedidelio asmeniui priklausančio plotelio jis yra bendro skiautinio dalis.