Dar apie Tvarumą. Gyvenimas - Mirtis - Gyvenimas.

Yra toks anekdotas – žmogus negali apsispręsti, ką jam daryti. Ant vieno peties sėdi angeliukas, o ant kito – velniukas. Ir abu kusina – daryk, daryk! Žmogus ir padaro...Tada abu, angeliukas ir velniukas sumataruoja kojytėmis ir suploja rankytėmis – O KAS DABAR BUS! Aišku, jiems abiems neteks nuobodžiauti...

Dabar tai daro mada, tik nauda čia ne pasilinksminimas iš nuobodulio, kaip patys suprantate.

Kai žmogus netenka abiejų tėvų, jis lieka našlaitis, nesvarbu, kiek jam metų. Bet žmonija taip surėdyta, kad esančios ir būsimos kartos neša Gyvybę vienaip ar kitaip – ar tai būtų vaikai, ar kūryba. Transformacija neišvengiama, bet tai toks tikslas - vystytis. O kaipgi su paliktais Sodais?

Pradedant bet kokį projektą pasekmių analizė yra būtina. Kaip ir gyvenime – juk tai darome nuolat. Bet srityse, kuriose turime mažiau patirties, tai padaryti yra ganėtinai sunku. O tuo tarpu už mūsų nugarų, ant pečių ir net galvos yra užsilipę daug patarėjų – DARYK TAIP! Ir mes, net neišsiaiškinę pasekmių, o kartais ir pačio patarimo esmės ar sąvokos prasmės – padarome...

Dabar yra tendencija kurti TVARIUS sodus. Ką tai reiškia? Lietuvių žodynas byloja - ,,Tvarus‘‘ reikšmė:

,,tvirtas, patvarus

pastovus, nekintamas

turintis imunitetą, ištvermingas, atsparus

ilgai trunkantis, nepraeinantis

kuriamas, tveriamas.‘‘

Ar tikrai viso to mums reikia? Juk apibrėžimai prieštarauja vieni kitiems iš esmės. Tikrai gera turėti nuolat kuriamą aplinką, ištvermingą, turintį imunitetą, atsparų Sodą. Bet pastovus, nekintamas, ilgai trunkantis, nepraeinantis...Ar čia apie piramides?

Pažiūrėkite į senas sodybas ir jų sodus – jie susodinti optimalioje vietoje, deramais atstumais ir veikia patys, net jei šeimininkų seniai nebėra. Tai yra tvarūs sprendimai, kai Sodas auga, bręsta ir nereikalauja nuolatinės įtemptos priežiūros. Bet mūsų kartos poreikiai juk keičiasi – mes norime DAUG, o po to norime keliauti, kraustytis, keistis ir keisti. Mes norime ne tik obelų...

Pasodinote medį ir nusprendėte jį formuoti? Medžio formavimas prasideda nuo sprendimo, ar jį iš viso reikia sodinti! Ar mes galime įsipareigoti genėti medį iki savo gyvenimo pabaigos? O kas toliau? Savo mylimam žmogui mes įsipareigojame, o ar visada tai pajėgiame išpildyti? O taisymas – neišvengiamos žaizdos.

Ir aš ten buvau...Lengva pasakyti, kad paliktas Sodas lieka viduje, bet jam reikia kažkur kažkaip gyventi. Esu tikra, kad visi yra tai vienaip ar kitaip patyrę. O jūs?

Tvarus sprendimas yra tvarus karkasas su perspektyva augti pačiam. Sodui ir Sodininkui. O jame – žaiskime, skinkime dieną. Auginkime gėles, daržoves, mylėkime ir juokimės su drugeliais. Kas gali būti gražiau gyvenime už akimirką, kuri ištirps, kaip žvaigždžių dulkė, bet liks Gyvenimas. Nestatykit sau piramidžių, kol gyvi esat. Netvarumas yra tvariausia, ką galima įgyti. Ir paleisti, kai laikas ateis.