Apsiravėti savo Vudu Lėlę

Atsibudau su šviesiu dėkingumu. Jis buvo toks kaip neapčiuopiama stichija. Matomai, tai laimės būties pavidalas. Atsikėliau pasidaryti kavuko, ir kažkur sugėlė. Lyg dabartis, lyg prisiminimas. Įsisegiau auskariukus ir grįžau su kava į lovą.

Vis dar buvo gera, ir aš panorau patyrinėti savo prisiminimų audinį, kuo čia dar pasidžiaugti. Mintyse išklojau savo gyvenimo žemėlapį, bet šitas veiksmas ne tik nupūtė visą gerumą, bet ir atskleidė visiškai netikėtą vaizdą. Visas mano pasaulio žemėlapis buvo nusmaigstytas adatėlėmis. Už jų nesimatė nieko kitko. Tai buvo nemalonumai, nuoskaudos, medori sutikti žmonės, pamesti daiktai ir visa smeigtukų armija. Kai kurie buvo įsmigę į gyvą mėsą. O kas dar baisiau, kad aš juos įsisegdavau tik atsibudusi, tarsi auskariukus. Ne, meluoju. Auskariukus aš pakeičiu kartą per metus, vadinasi, ir tie dalykai sėdi manyje nuolat. Ir aš, kaip kokia vudu lėlė, pati save prismaigsčiau ir net nejaučiu to kasdienybėje. Bet tai sėdi, dirgina, žeidžia. Ir pajunti tik retai, tarsi tai ir būtų tavo gyvenimas – kaip nejaučiame elektros namie, bet kai ji dingsta, užlieja palaiminga tyla.

Nene, čia ne tas atvejis, kai atleisk, paleisk ir pamiršk. Mes visi turime gerą atmintį nemaloniems dalykams ne todėl, kad esame mazochistai, o todėl, kad pati gamta mus išmokė mokytis – gautas pamokas transformuoti į naudingą mums išvadą, kad ateityje išvengti nemalonumų. Todėl netikiu tais, kurie neigia šituos dalykus.

Aš neįsisegu jų tyčia, bet tyčia aš galiu padaryti kitą veiksmą – tuos smeigtukus ištraukti vieną po kito ir apžiūrėti. Tą ir pradėjau daryti.

Pirmas smeigtukas labai mane sudomino. Ilgai jį varčiau, sukiojau, kol galų gale paėmė juokas – dėmesys smeigtukui yra visiškai bevertis, jie niekuo dėti. Vieną po kito jau traukiau juos ir mečiau lauk, o prieš mano akis skleidėsi milžiniškas, kerintis mano pačios pasaulis, kuriame tie smeigtukai tik suaktyvino augimą (lygiai kaip ir genint medį galima paskatinti jo regeneraciją, žydėjimą ir derlingumą).

Kava iki pusės išgerta – sodininkavimo tema (prizmė, per kurią matau pasaulį) - neša man atsakymus, senus, kaip pats žmonijos sodininkavimas.

Ir nieko nauja, kad pasaulio religijose Aukščiausiasis lyginamas su Sodininku, nes jis sodinkauja savo karalystėje ir savo žmonių sielose. Todėl apsiravėjimo savo sieloje sąvoka yra irgi be galo sena.

O kas gi nauja? Gal tai, ką aš propaguoju ir daug apie tai kalbu savo mokymų metu – tai selektyvus ravėjimas ir kas tai yra piktžolė, jei jau leidome sau dalį augalų nutrenkti į tą kategoriją. Bet šiandien apie tai, kas gi yra piktžolės mūsų žmogiškajame sode ir kaip jas išravėti, kol jos nevirto smeigtukais.

Garšva – fi, jau seniai nieko negąsdina, o dekoratyvios jos formos netgi gali tapti gėlynų dalimi. Garšva dailiai žydi, netgi šiek tiek skani, bet labai svarbu, kiek mes jos užsileidžiame ant savo galvos. Ar turite tokį analogą savo gyvenime? Koks žmogus yra garšva, dilgėlė, varputis, žliūgė ir kokia yra tos piktžolės ,,svorio kategorija’’ – nuo užknisančios iki slaptai piktybinės ? Gal ji jus erzina, bet ten yra vietelė vikšrams, iš kurių išsiris drugeliai?

Kas yra netyčiukai – žmonės, kuriuos atneša gyvenimas, ir juos reikia įvertinti, ar jie derės mūsų Sode? Ir kas mes tokie, kad spręstume, o juo labiau teistume iš anksto. Jie dažniausiai padovanoja tokius dalykus, kurie palieka labiausiai kerinčius ir netikėtus spalvų derinius mūsų atsiminimų arba dabarties audinyje. O jei ne – išsiravi ir pasėji/pasodini vertus likti.

Koks yra augalų/žmonių augimo būdas? Gal vieni plinta užšešėlindami kitus? Gal kai kurie tyliai šliaužia pažeme, kol praryja šalia augančius. Pasisėja ir neišeina ? Gal reikia tiesiog laiku apriboti – pasakyti NE?

Kas yra puoselėjami augalai? Gal jie yra pikčiausi mūsų priešai, mimikrijos tų tikrai mums reikalingų? Nes mes dairėmės į kitus žmones, kaip visi daro. Taip mūsų gyvenime atsiduria dekoratyviniai, gal net madingi augalai/žmonės, kurie iš tikro neturi nieko bendra su mumis. O kartais mes pasirenkame puoselėti kažką vedini smalsumo ar ieškodami autentikos. O nėr atliepio. Ne mūsų. Bet užima kažko tikro vietą.

Gal Sode auga didelis išlakus medis, kurį mylėjote ir maitinote, o jis kaip nedera, taip nedera? Gal jam reikia laiko? Ir nešerti dėmesiu per daug, nes tada augina lapus. Jo laiko ritmas kitas – pats nuspręs, kada žydės ir derės. O gal jis neskirtas žydėti ir derėti, gal jis šiaip medis, ir nėra ko tikėtis iš bambuko vyšnių. Bet jis augina riešutėlius voverėms ir kėkštams. Bet jis jūsų medis? Ne, greičiausiai tai medis, kuris gyvena savo gyvenimą, ir pofig jam. Kaip ir visiems kitiems, tiesą sakant. Mes įdedame savo emocijas, bet derės medis tik taip ir tiek, kokia yra JO prigimtis, o ne mūsų įsivaizdavimas ar norai. Ar tai reiškia – pjauti? Jūsų Sodas – jūsų taisyklės. Bet išpjovus medžius – kuo užpildysit tuščias vietas ir kur bus šešėlis atsigauti jūsų dūšiai ir kūnui? Be to, juk Sodas ne tik apie mus. Jei ten būtų viskas tik taip, kaip mes norime – čia jau diagnozė.

O kaip su pienėmis? Oportunistai. Pamatė laisvos žemės ir pasisėjo. Čia mes, čia mes, ir šypsomės gražiai. Prancūzai vadina la dent-de-lion. Skamba sąžiningai. Bet čia pat kitas jų pavadinimas – le pissenlit – kaip šlapimo dėmės lovoje. Čia tie, kurie daug šneka, o padaryti tai ir nepadaro. O tai reiškia, kiek užsileisim, tą ir gausim – ar gražiai šnekantį liūtuką, ar primyžtą pievą. Dar kas svarbu - su kuo susitapatinsi pats, tas ir bus. Per mano prizmę pienė turi visą paletę reikšmių, ir jos gana prieštaringos.

Selektyvus ravėjimas neišdrasko, bet palieka ir tuščių vietų, o to mums labai reikia – erdvės sau. Ten galime sodininkauti kurdami. Apsitvarkome tam, kad liktų vietos žemėlapyje kurti mūsų pačių pasaulio raštus, kelius ir oazes. Ir tai suteikia dar vieną puikų jausmą – žinojimą, kad mes kuriame savo Gyvenimą. Selektyvumą, kas priklauso nuo mūsų, o kas ir ne. Ir kaip su tuo dorotis.

Einu naujos kavos. Mano prisiminimų žemėlapis kažkaip sužvilga naujomis spalvomis, tarsi išsinėrusios gyvatės oda. O gal Rojaus Sodo Žalčio?

Sodas tebėra. Ir visi ten reikalingi.