Įvykę Neįvykę Dalykai

Mes sodininkaujam Sode. O Sodas sodininkauja mumyse. Ir taip stumdom vienas kitą, balansuodami tarp to, kieno viršus, kas padaryta, o kas nepadaryta. O kas yra svarbiau - kas padaryta pagal mus, ar kas paleista?

Sklando posakis, kad daugiausia kūrybos ir kitokių sumanytų ir suplanuotų lobių yra ne parodų salėse ar muziejuose, o kapinėse.

Ir kai pirmą kartą tai išgirdau jauku nepasidarė. O dabar?

Ar žinote, kad kartais ledkalnis apvirsta? Pasikeičia svorio centras, ir jis taip iš esmės – bulkt, ir makteli kita puse į saulę. Ir man taip nutiko.

Sukrito aplinkybės ir mano ledkalnis sudrebėjo. Užplūdo neįvykusių ir neįgyvendintų dalykų banga ir aš pirmą (ir neabejoju – vienintelį) kartą gyvenime pasijutau nevykėle. Viskas gyvenime pasirodė ne taip. O po nevykusio (nu) savigailos seanso svorio centras staiga pasikeitė ir visas tas grūzas (kito žodžio nerandu) tiesiog nuėjo nuo paviršiaus ir tapo... stabiliu pagrindu. Ir nugrimzdo ne tik tai, kas man sukėlė tą jausmą, nugrimzdo visi visutėliai neįvykę ar mane įskaudinę dalykai.

Jie niekur nedingo, jie yra mano gyvenimo kūno dalis. Bet štai kas nutiko~

Galima sakyti, kad kai neįvyksta viena, įvyksta kitka. Tai čia visai ne apie tai.

Neįvykusių dalykų audinys yra lygiai tokia pati mūsų gyvenimo dalis, kaip ir įvykusių. Tik daug didesnė. Ta ,,išvirkščia‘‘ pusė sumazgyta, suraišiota, ji augina mus ir audinį padaro tvirtą. Ar man rūpi, kad tos pusės gal niekas nepamatys? Nerūpi, tai mano ir tai egzistuoja, kol aš gyva. Anyway, kuo didesnė raizgalynė, tuo mano įvykę raštai autentiškesni ir margesni. Be to, įvykę dalykai dažnai išblunka labiau, nei tie, kurie įsitatuiruoja randais, nesvarbu, gerais ar blogais, puošiančiais ar bjaurojančiais dūšią...

Ar tai reiškia, kad tai niekada ir neįvyks? Anaiptol.

Be to, yra neįgyvendintų dalykų, kuriais aš netgi labai džiaugiuosi. Žmonija ne tik vartotojiška, ji be proto teršia planetą ir vieni kitus tokiais dalykais, kurie klastingai apsimeta pozityviais. Vienas iš jų – Saviraiška. O jos tamsioji pusė, susidėjusi su mada, bizniu ir panašiais, kaip potvynis nušluoja daug tikrai gerų ir gražių reiškinių. Kai ką verta pasilaikyti sau arba parodyti tik sielos draugams. Panašiai, kaip dainuoti duše, jei ką.

Neįvykę santykiai yra vykę kitur, kitaip, ir transformavęsi į kažką kitką – išminkę ir nulipdę mus, turėję įtakos aplinkiniams, neabejotinai. Neįvykusi kūryba – gal tai nėštumo periodas ir visa, kam lemta gimti – gims. O kam nelemta – nueis į kapus neteršdami eterio, bet praturtinę bent vieno žmogaus gyvenimą. Ne, ne vieno – nes kūryba negali mirti. Ji visada transformuojasi ir plinta toje išvirkščioje pusėje, kaip grybiena, kartais išlįsdama į paviršių kuo įstabiausiais pavidalais.

Nešvęskit, kai vaikas pasako pirmą ,,mama‘‘, nešvęskite, kai vaikas žengia pirmą žingsnį ar kai jam užauga pirmas dantukas (tradiciškai laukiami). Švęskite, kai vaikas pasako savo pirmą NE – gimė asmenybė!

Kai gyvenimas sako NE – jis duoda ne tai, ko norime, o tai, ko mums reikia.

Dėkoju. Myliu. Esam.