Pasiklysti Sode ir atrasti Save.

Jei kalbėtume apie Sodo Kūrybą yra keli informacijos rinkimo, kaupimo ir naudojimo būdai. Vienas yra žiūrėti vaizdus ir būti įkvėptam arba tiesiog bandyti perkelti ,,kažką panašaus‘‘ pas save, antras – gilintis į praktines detales, tokias kaip konkretūs augalai ir jų komponavimas, dėliojant žingsnis po žingsnio KAIP tai atlikti, kad būtų teisinga. Na, kad atitiktų vaizdas. Taip daro dauguma profesionalų ir stiprių savo srityje mėgėjų.

Ir yra dar vienas metodas, tarsi ieškant durų ir rakto. Kai jas randi, akimirką net negali patikėti, kad štai – atsakymas. Ir už jo visada slypi kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pagaliau atkeliauja knyga apie Garden Games sodų istorijoje, aš atsiverčiu mažutį skyrelį apie labirintus, kaip vieną iš sodų lankytojų pramogavimo būdų (entertainment). Tik pradėjus skaityti kaip žaibas nutrenkia prisiminimas apie kitą knygą, skaitytą prieš daugybę metų, dar iš tų laikų, kai nebuvo tendencijos knygas adaptuoti ir supaprastinti iki primityvumo. Tiesa, tada man daug labiau rūpėjo KOKIE labirintai būna, o ne KODĖL.

Ir štai prisiminimas ateina kaip raktas dar neperskaičius to, kas prieš nosį – po daugybės metų frazė PASIKLYSTI SODE įgauna prasmę. Idėja virsta Simboliu, kuo ji ir buvo visą laiką, nepaisant to, kad pati to simbolio išraiška kito. Pasiklysti yra tik viena pusė – po to seka ATRADIMAS, GRĮŽIMAS, NUŠVITIMAS, IŠEITIS...O per vidurį, procese – žinoma, TAKAS, KELIAS, KELIONĖ.

Bandau istoriją sukišti į porą pastraipų: labirintai buvo kuriami nuo seniausių laikų, o idėja kaip simbolis išnaudojama religijose, kaip statuso elementas karališkuose ir kilminguose soduose, kaip dekoras ir žinoma, pramogai. Iš esmės juos galima skirstyti pagal simboliką (įprasminimą ir paskirtį) ir atlikimą. Ilgainiui išplito ir po privačius sodus, viešas erdves, kaip meno disciplinų dalis ir tt. ir pan. Galite rasti labirintus iš kukurūzų, vaistažolių, iškaišytų liepsnojančiais fakelais ar net kaip šviesų – šešėlių projekcijas gatvėje. Labirintai Sode - nebūtinai gyvatvorės, jie galėdavo būti išgrįsti trinkelėse kaip raštas, iškloti iš durpių, akmenų, supilti iš žemės, arba sukurti iš įrėmintų akmenukais ar žoliniais augalais takelių. Tokiame labirinte fiziškai pasiklysti negali, tas kelias iki labirinto pabaigos irgi simbolinis, arba čia atliekami skirtingų religijų ritualai, meditacijos, apeigos. Tačiau atsiranda ir labirintai iš aukštų gyvatvorių, kur žodis pasiklysti įgauna visiškai tiesmukišką prasmę.

Keli dalykai mane ypač domina. Pirmasis – dvasinis ir filosofinis elementas, kai Sode galimas sprendimas, talpinantis viso gyvenimo analogiją. Maža to, tai nėra pasyvus elementas – jame kviečiama sudalyvauti, praleisti daug laiko minkant šią idėją savo galvoje. Žinoma, galima atsidavus pramogai klajoti labirinto tėkmėje. Bet čia negali atsipalaiduoti visiškai – niekas kitas be tavęs labirinto nepraeis, jei jau esi jame.

Antrasis – aktyvi veikla Sode, kuri augina žmogų. Tad ir pramogos, žaidimo forma gali būti naudingos, o jei tai poilsis – jis irgi pripildantis. Bet čia jau daug platesnė tema, kurią pabrandinsiu ateičiai.   

Bet filosofines ir dvasines idėjas pamažu pakeičia dizaino meistriškumo demonstravimas statusui išaukštinti ir labirintas kaip pramogų ir laisvalaikio praleidimo vieta. Kaip sodo dizaino dalis su slaptu pasiklydimo vardan flirto elementu.

Įsivaizduokite – esate jauna mergina, viduramžiai, nesaugu klajoti už miesto ir jus akylai saugo auklė - pasivaikščioti galite tik savo nedideliame sode. Tačiau sode – labirintas! Tuose keliuose kvadratiniuose metruose išsiraizgęs ilgas kelias, o jame galima ir pasiklysti. Gal būt sutikti savo mylimąjį ir vogčia nuo auklės nusiraškyti bučinį. Bet čia romantiška versija. Išties, tuose labirintuose visko būta. Tad ir šiurpo elementas čia nesvetimas. Ne veltui labirintai turi slaptą, nežinomą grėsmingą pusę, tarsi Mėnulis. Paklaidinti žmogų ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme būdavo kitas tikslas ar gera proga.

Įdomumo dėlei dar pridursiu ir apie nuomonių skirtumus (ne ne, tai ne šiandienos išmislas :)), kurie turėjo įtakos labirintų likimui. Laikotarpiu, kai labirintas buvo vertinamas kaip krikščioniškas dvasinio pasimetimo, ilgo klaidžiojimo ir pagaliau nušvitimo keliaujant į anapusinį gyvenimą simbolis, puritonai kovojo prieš labirintus, teigdami kad tai yra pagoniškų ritualų blogis, laisvamaniškumas ir pasileidimas. Neabejotinai turėjo tam ir konkrečių pavydžių...

Topiary, kaip sofistikuotas menas, irgi sulaukė oponentų (maždaug prieš 300 metų), kurie pradėjo kalbėti apie natūralų augalų grožį, apie Medį, kuris yra tobulas (jau nekalbant apie tai, kad pats Medis yra galingas simbolis – Gyvybės Medis). Tai irgi turėjo įtakos ne vieno labirinto likimui. O vėliau dar buvo visko – perversmai, industrinė revoliucija, karai, besikečiantis gyvenimo stilius, mados...Galima sakyti, kad labirintai prarado savo galią, dar vis plazdendami su savo pakilimais ir nuopuoliais. Senųjų išlikę vienetai.

Bet IDĖJA tai gyva! Jūs galite neturėti labirinto, net sodo galite neturėti. Bet tai kita kalba. O ką, jei turite Sodą? O jame...negalite pasimesti, prasmegti, įsitraukti, užsimiršti? Tai ne Sodas, tai tuščia dekoracija.

Perfrazuojant posakį apie mišką (ak, kaip čia tinka ir Miško sąvoka!) –

Kai įeinu į Sodą prapuolu jame, bet randu savo Sielą.

Štai tas raktas!

O kas čia paklausė, kas kiek centimetrų sodinti skroblus gyvatvorėje? Na, jums rinktis prioritetus kaip matote Sodą. Jame turi būti galima prapulti, būti visą gyvenimą ir rasti savo sielą kelyje. Rasti savus. O po to apglėbti Sodą ir tapti JUO. Kitaip neverta net pradėti skaičiuoti žingsnelių.     

Daugiua apie tai galite sužinoti - https://www.artgarden.studio/kursai

Visos nuotraukos iš inetrneto.