Nuogas Karalius laksto po Sodą

Tas, kas parašė apie nuogą karalių aiškiai buvo užknistas tuometinės sistemos. Kai kurias jautrias temas taip sunku suformuluoti, kad gali įvilkti tik į literatūriškai nuaustą rūbą. Žmonės ieško Teisybės, ieško ir Tiesos. Sunku sutarti, ar tai tas pats, o dar sunkiau nuspręsti, ar šis reiškinys vienaskaitoje ar daugiskaitoje. Visgi kai kalbama apie Skonį, čia dar jautriau. Mat kiekvienas yra tikras, kad turi savąjį, ir jaučiasi puolamas asmeniškai. Posakiai – skonio reikalas, kiekvienas turi savo skonį, aš darau tik dėl savęs, kiekvienas mato savaip, aš nesu profesionalas, o ką tu pats padarei, čia toks užmanymas, o man gražu, man ir taip tinka, ... – yra šventas skydas, o juos pajudinus reiškia agresiją. Turbūt todėl, kad karalius yra nuogas, gali pasakyti tik vaikas. Arba tas, kas nebijo susigadinti savo reputaciją ir susipurvinti suaugusiųjų sistemos išchlorkintus drabužėlius.

Anyway, kas tai yra skonis? Kartais taip apmaudu, kai keli skirtingi reiškiniai turi tą patį žodį – skonis maistui, ir skonis menui. Tada atrodo, kad jei rastum tinkamą žodį, viskas susidėliotų į savo vietas. Visgi šiuo atveju negaliu atsižavėti. Naudojantis vienu – atsekti kito prigimtį. Atseit mokslininkai yra nustatę, kad su skoniu maistui yra negimstama, o jis yra ugdomas. Su tuo sunku sutikti, nes atrodo, kad maisto skonis atsinešamas iš kosmoso, ir tikrai net ne iš tėvų. Užtenka pamatyti vaikus prieš jų nemėgstamą patiekalą. Jokia logika, regis, čia neveikia. Visgi, kuo daugiau ragauji, tuo labiau sugebi atskirti, ko nori, o ko ne. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau suvoki, kad gali būti ir kitaip, nei tavo virtuvėje. Ir ilgainiui tikrai nesunku suprasti, kuris patiekalas ne tik skanus, bet ir kokybiškas, sveikas, netikėtai suderintas ar net genialus. Taipogi ir atvirkščiai. O kai kurie patiekalai fantastiški, visgi ne tavo skonio. (Aš nemėgstu saldžiai, bet juk sugebu atskirti, kur yra gerai ir sąlyginai sveika, o kur ‘‘cukrus su margarinu ir maistiniais dažais“). Vėliau nori nenori tenka išmokti gaminti ir pačiam. Bent kartais ir kažkiek. Ir jau tikrai čia ne visi profesionalai. Bandymai arba spontaniški, arba su receptų knyga. Ir meistrystė auga arba improvizuojant, arba - išbandžius receptą, ir jis yra kartojamas (plius mokomasi naujų receptų), ar improvizuojama receptine tema. Kai žinai receptą, gali pagaminti 1; 10; 100 000 vnt. hamburgerių, blynų ar whatever, pagal receptą. Kai žinai, kaip veikia esminiai principai, gali pagaminti begalę skirtingų patiekalų be receptų knygos. Čia jau kaip kam pagal prigimtį išeina mokytis.

Įsivazduokite, kad pasižiūriu į knygą, kurioj nuostabus torto paveiksliukas. Jokio teksto. Galiu padaryti iš smėlio ir dažų. Copy – paste. Kai paspringsit, pasakysiu, kad jūs nieko nesuprantat, nes tai menas. Ir žinot ką, profai ar šiaip išmintingi žmonės tylės, nes jiems bus arba juokinga, arba laikys mane visišku idiotu, o gal ir abu. Atsiras choras, kuris su džiaugsmu užkomentuos/užles negyvai, arba užliaupsins (atrodo kaip tikras, AMAZINGGGGG). Tada atsiras, kas užsimanys pakartoti, nes tai prikolna, ir sugedusio telefono principu tai išplis. Kažkas parašys straipsnį, kad smėlis gerai žarnynui. Kitas parašys, kad tai puikiausia liekninanti ir atjauninanti dieta. Bus, žinoma, straipsnis, kad gal smėlyje katė pakapstė prieš gaminant, ir štai čia šio torto paslaptis. Taip veikia popkultūra.

O ką, jei taip pat su Sodų Menu? Bet juk taip ir yra... Hansas Kristianas Andersenas, sukūręs “Nauji karaliaus drabužiai‘‘, apėmė kur kas platesnio masto marazmą, visgi man rūpi SODININKAVIMAS. Tai pati sau perkračiau, kada gi tas karalius sode nuogas laksto:

1. kai forma be turinio, tik vaizdas copy - paste iš knygučių ar aukštosios mados šou; 2. kai copy – paste iš kaimyno – sugedusio telefono principu; 3. kai kūrėjas netobulėja - tai ne apie braižą ar pasirinktą stilių, o vieno recepto naudojimą visais atvejais. Atpažįstama dar nereiškia įdomu. Masinė gamyba gali būti prasta, bet gali būti ir kokybiška. Visgi tai ne tikrasis autorinis darbas. 4. kai gal ir efektinga, bet neatsakinga (pvz.ekologiniu ar kultūriniu požiūriu, kai sunaikinama vertingi dalykai); 5. provincialumo sindromas - kai tai nuvalkiota pasaulyje ir pateikiama kaip mados naujovė; 6. kai ne laiku ir ne vietoje. Be Vietovės Dvasios. Kontekstualumo trūkumas. Kičas pats gali būti kaip stilius, jei jis tinkamai ir vietoje panaudotas, o gerai sukaltas landšafto projektas gali būti bjaurus iki vėmimo kur nors laukinės gamtos kraštovaizdyje. Betgi tai tas pats copy - paste; 7. --- palieku daugtaškiui ir jūsų komentarams.

Taigi, apie skonį. Jis yra ugdomas ir brandinamas. Ir čia ne vien apie kritiką. Kartais atsitinka toks juokingas dalykas, kai išprusęs žiūrovas įžvelgia daugiau gerų dalykų, nei pats autorius sugebėjo sąmoningai įdėti. Tam, kad nerytum visokio šlamšto, reikia mokytis kulinarinės/meninės kalbos. Kalbėtis apie tai. Mokytis įvardinti pojūčius. Įžvelgti sprendimus ir jų priežastis. Auginti vienas kitą. Skonis yra ne vien kūrėjo reikalas, bet ir vartotojo, kuris supranta, ką mato. Kodėl tad valgyti šlamštą blogis, o vizualinė tarša yra ‘‘menininko sumanymas‘‘? Gal kad žiūrovų skonio receptoriai sužaloti? Žinios – vienintelis vaistas. Ne skonio reikalas, o išsilavinimo. Su žiniomis skonis kinta.

Danielė Vyšnia

16.06.2020