Gyvenimas – Mirtis – Gyvenimas. Ouroboros ir Sodininkas.

Kai Metų Ratas pasisuka į ,,tamsiąją'' pusę, tai todėl, kad Gamta taip ruošiasi atgimimui. Dėkoju už tą laiką ir ketinu išsimėgauti kiekviena akimirka ne mažiau, nei žydinčiais Sodais. Tai ir yra pusiausvyros pamoka Sodininkui.

Ties kuriuo tašku yra Metų Rato pabaiga ir pradžia? Juk ją minime kaskart, kai tik ateina tradicinės šventės, pagrįstos Visatos dėsniais. Pradžią švenčiame jau žiemą, ilgėjant dienai, bet rudenį yra kita pradžia, kitas etapas. Gyvenimą – Mirtį – Gyvenimą švenčiam kasdien – Ouroboros neturi pradžios ir pabaigos, nors galva ryja uodegą – tai nuolatinis procesas.

Pati svarbiausia diena metuose man yra tada, kai iškrenta pirmas sniegas ir žemė užšąla. Ieškau tos dienos atitikmens ir ten, kur to sniego nėra per visą žiemą. Esmė tame, kad praėjusių metų Sodas persikrausto į mano vidų. Ir ten pat jau bunda ateinančių metų Sodo širdis. O kol kas aš laikau apglėbusi juos abu tarsi kybodama ore, neliesdama kojomis žemės kasdienybėje – šiandien, Dabar. Pamažu nusileidžiu, įsiklausau. Ir imu judėti ateinančių metų link tokiu tempu, kokio prašo aplinkybės ir mano kūnas bei dvasia.

Rytiečiai teigia, kad mūsų vieta kažkur tarp smiltelės ir kalno. Bet ir smiltelė yra kalno dalis. Smiltelė ir yra kalnas.

Tas pats yra ir su Laiku. Mes nuolatos laikome apglėbę praeitį ir ateitį, nuolatos pradžia ir pabaiga tiesia viena kitai ranką.

Ir protėviai padeda mums Sodininkauti, o mes nešame juos į ateitį, rūpindamiesi dar negimusiais.

,,Necivilizuotose‘‘ (rašau kabutėse ir su pagarba, nes ten ir yra humaniška civilizacija) tautelėse nėra paauglystės problemų. Kodėl? Nes jiems nereikia jaukintis Mirties, ji yra dalis Gyvenimo. Ir todėl, kad nuo gimimo, pirmų sąmoningų judesių iki pat gebėjimo pasidalinti patirtimi, vien tik Buvimo(!) – visi žmonės iki vieno neturi įrodinėti savo svarbos visuomenėje. Jie yra svarbūs ir vertingi bendruomenės nariai! Jie žino, kad jie gyvena Gamtos ritmu ir laiku, juos vienodai neša upė Dabartyje, Praeityje ir Ateityje. Devyniasdešimt septynių gyvena čia ir dabar taip pat vertingai ir reikšmingai, kaip ir septyniolikos. Laikas yra visų.

Tie, kas iš to ritmo iškrenta, pakliūva į civilizacijos mėsmalę. Svetimas tempas, deadline, lėkimas be savo tempo pajautimo...Taip, šis reiškinys turi dirbtinę pradžią, o pabaiga laukia už artimiausio kampo. Beprasmybėje išsviesti ir suvartoti.

Sodininkavimas yra ta magija, kuri geba viską sustatyti į savo vietas. Viskam savas Laikas. Ir tai yra gerai. Viskam savas amžius, vieta, prasmė, trukmė. Yra laikas veikti, yra laikas išbūti. Ir vėl ateina laikas žydėti, auginti vaisius, barstyti sėklas. Ir vėl laikas būti sėkla per žiemą, kad atgimti pavasarį. Liūdesys yra vienodai gražus maitinantis jausmas, kaip ir Tamsa reikalinga augimui ne mažiau už Šviesą.

Nedraskykite savojo tempo – tai vienintelė sąlygą neiškristi iš Gamtos tėkmės. Jei iškritote – pats laikas grįžti. Žinote Kaip. Ir Kodėl.