Apie šypseną ir tai, kad Sodas priima mus su visomis mūsų nuotaikomis.

Marcelo Monreal

Kaltės jausmas - tai antsnukis, kurį uždeda tik tiems, kurie nesikandžioja.

Radau šią frazę savo poste prisiminimų sraute ir net nudiegė. Nuo mažens aš gaudavau pastabas – tik būk nuolanki, užleisk kelią (žinoma, kokiam durniui), nutylėk – ir priešingai – ko tavo morda tokia, vėl nelaiminga – suprask, nesišypsai, nesistengi įtikti. O apsisukus tas subtilus bandymas visa tai įvilkti į kaltės rūbą. Kaip aš jausdavausi? Mane trikdė tik vienas dalykas – aš nebuvau aktyvi priešgyniautoja ar kažkas tokio, aš tik pamenu, kad norėjau eiti sau ir gyventi savo gyvenimą. O mane ištraukdavo už uodegos iš urvo ir gaudavau visa šitą nesąmonę.

Čia kalbu net ne apie šeimą, o visą aplinką – augant ratas žmonių plėtėsi, bet metodai ne. Žinau, buvo kita kategorija, kurie mokė – pakovok už save! Bet 9 iš 10 atvejų būdavo neverti netgi dėmesio, ne tik kovos, tačiau tas aplinkinių stūmimas ką turi daryti, nes kitaip – pats kaltas, štai jis buvo atgrasus.

Dar – mandagumo korta. Japonai šypsosi ir lankstosi, Amerikonai šypsosi ir rodo savo dirbtinius dantis, anglai šypsosi, o prasilenkus jų šypsenos nukrenta, kaip stalčiukas su spyruokle. Kaukės.

Ir dar mokė, kad ,,te visad šviečia saulė‘‘- tu šypsosiesi ir tau šypsosis visas pasaulis – juk skamba gražiai. O kas, jei aš nesišypsosiu!? Juk turėjo mokyti, kad visos nuotaikos kaip ir orai – visos nuotaikos permainingos, reikalingos ir todėl geros. Kiek tai beužtruktų kai išsibūsi vienoje, kita irgi ateis prasmingai ir maloniai.

Kartą mačiau vienos garsaus politiko dukters interviu. Ji buvo drūta linksmuolė visa gyvenimą, o po to staiga numetė labai daug svorio. Žurnalistė jos paklausė – bet kas atsitiko, kad dabar jūs visiškai nesišypsote. Jos atsakymas - aš dabar ir taip gerai jaučiuosi pati, man nebereikia niekam įtikti/patikti – buvo the Game-Changer. Tai ką, jei aš sau nepatinku, stengiuosi įtikti kitiems, jei sau patinku – dėjau ant jūsų visų savo skersą nuotaiką?

Na taip, primatų pasaulyje šypsena gali reikšti – žiūrėk, kokius dantis aš turiu, jei ką, mielieji. Run.

Bet kuriuo atveju mane tai subrandino tikrai šypsenai, visgi kartais ji kaip mafijos bučinys prieš nušaunant. TAKE-NO-PRISONERS - jokių žaidimų.

O kaip jums teko susidurti su antsnukiais, vadžiomis, narvais/rėmais ir tt. - ir kai REIKIA šypsotis ir būti geros nuotaikos. Gal tai sukelia GEROS NUOTAIKOS NEBUVIMO PANIKOS fenomeną?

Yra Vieta, kur esu savimi. Juk tai yra aukščiausia priėmimo forma. Ko dar? Myliu Tave, Sode!

Projektai | My Site - SODOVADA