Valgomi pvasariniai ūgliai -nepaisant augalo statuso.

Žinios praplečia naudą iš to pačio dydžio teritorijos. Ir nesavarbu, ar kalbame apie naudingus valgomus augalus (daržoves), ''tik'' dekoratyvius, o gal lauknius žolynus ir sodų ,,piktžoles'', o gal net invazinius baisūnus. Jų nauda fantastiška, panaudojimo galimybės kuo plačiausios, o kai kurie net garsėja kaip trokštamiausi gurmaniški delikatesai.

Yra nemažai laukinių valgomų augalų, bet įsigyti galima tik tų tradicinių kokiame turgelyje. Pvz. rūgštynių. Kiškio kopūstus renka nebent vaikai arba žinovai mėgėjai, kaip ir reinutrę, kurią neseniai aprašiau ,,Suėsti reinutrę'' savo blogo poste. Iš šitos kompanijos visi vartojami tik trumpu sezono metu – nes turi rūgšties, kuri gali netikti, ypač padauginus. Valgomi tik kol jauni ir po nedaug. Taip pat yra ir su rabarbarais, tačiau jų jau pasitaiko ir prekybos centruose. Kažkada nustebau sužinojusi kiek daug jų veislių auginama pramoniniu būdu. Svarstyklėse tarp saiko ir naudos būtų neišmintinga nepasinaudoti privalumais.

Dar profesorė Eugenija Šimkūnaitė kalbėjo apie augalus, kurie niekada jokiu būdu nekonservuojami, nedžiovinami ir nesaugomi – jų poveikis žmogui nuostabus, bet toks stiprus, kad pakanka to trumpo periodo, kol jie yra švieži. Bet yra augalų, kurių norisi ir galima sočiai, tik jų vegetacijos trukmė trumpa. Deja. Todėl jų kaina yra nepaprastai aukšta.

Man kelia nuostabą ši augalų grupė - tai yra pasaulyje pripažintos prabangiausios daržovės, tačiau Lietuvoje retas kuris iš viso girdėjo, kad jos yra valgomos. Vieni auga gėlynuose, kiti kaip kokie šabakštynai kur nors prie ūkio. Kur pas jus auga viena brangiausių pasaulio daržovių? Patvoryje, šabakštyne ar kariasi ant tvartelio? Tai apynys!

Kol kas aš labai kukliai pjaunu savo apynio derlių, turiu tik paragavimui. Bet naudingosios savybės ir receptų pasiūla erzina troškimu išbandyti, juolab kad šie yra tikri deikatesai, o rauginimo receptas mane privertė dar kartą nulėkti ir pažiūrėt, ar pakankamai priaugo ūgliukų. Dar ne...Bet su sviestuku, kuris čia labai tinka, bus pats tas.

Priežastis, kodėl juo menkai domimasi, matyt, paprasta – iš jauno augalo ne ką to derliaus, rinkti galima gal dviejų savaičių intervale, auginti pramoniniu būdu daug kaštuoja, o suaugęs yra monstras ir nori atramų. Todėl ši žinia yra tiems, kurie turi apynį kaip ,,katastrofišką kaimyną‘‘ ūkyje ar kur nors masiškai gyvenantį šlapiame paupyje. Manau, kad tie, kurie augina apynį alaus gamybai tai žino ir pasinaudoja plantacijose užaugintais.

Apynys vakarų Europoje kaip daržovė yra vartojamas nuo seniausių laikų, jis vertas pagaliau bent žinojimo, kad jo vertė ne tik alaus gamyboje, bet ir unikaliose maistinėse savybėse.

Pavalgėme invazinių piktžolių, laukinių  ir naminių apynių – pats laikas eiti pamėsinėti savo gėlynus. Skubu su šiuo postu, nes visa auga, sodininkai uoliai darbuojasi, tai kad nepavėluoti.

Apie Vienadienių valgomus pumpurus ir žiedus jau rašiau bei pasakojau ne kartą (pakartotinai pasidalinsiu ir dar priminsiu vasaros bėgyje), šiandien tik primenu, kad Hemerocallis yra valgomas VISAS. Kai kurios Vienadienės labai anksti atželia, todėl jų lapai vieni iš pirmųjų keliauja į salotas. Valgykite pilna burna. Na, jei teks persodinti – šaknys, kurios turi gumbelius, irgi yra puikus maistas.

Tie, kurie turi per daug Jurginų gumbų ir nežinote, kur juos dėti, tai nebėgiokite, kaip ,,sodininkas su cukinijomis‘‘, dėkodami, kad priėmė. Valgykite patys. Ta prasme – valgykite jurginų šaknis. Puikiausi čipsai, o ir nuvirus – bulvė su saulėgrąžos prieskoniu.

Kai kurie daigai rodo, kad gumbas jau netinkamas valgyti, taip yra su bulvėmis. Bet nebijokite, čia ne jurgino daigas, o pasislėpusi mėlyna bulvė.

Saulėgrąžų žiedynus ir žiedlapius gaminsime vėliau, o dabar apie tai, dėl ko šis mano postas skuba – Voila, skanioji Hosta. Ir nereikia mums vynioti jos lapų kaip kokių blynelių, ji pati susivyniojusi. Tarsi šparaginis blynelis, susuktas į rulonėlį.

Lietuvoje turiu jų begales, o čia tik vieną, ir tą su kerinčia už širdies griebiančia istorija, ir į kurią baisiai kėsinasi apylinkių slimokai. Todėl dar ją auginu vazone, pavydžiai pakėlusi aukščiau žemės. Hostą pernai parsivežiau iš Lietuvos, iš nuostabiosios Sodininkės Eglė Railienė. O istorija tokia – tai vaikas tos chostos, kurią kažkada jai mirktelėjau prieš N metų ir kaip suprantu, tai buvo viena iš pirmųjų hostų, dar ir dabar augančių neįtikėtinoje kolekcijoje pas Eglę. Viliuosi, kad istoriją ji pati parašys komentare, ir man, begėdei, primins pavadinimą. Myliu ir vertinu, chostą irgi. Ši pradės hostų kolekciją čia, France.

O tie, kurie turi vienodas ir jau ima kasinėti, kaip čia jų mažinti – pasinaudokite proga papildyti savo racioną riebiais drūtais skaniais ūgliukais. Žali ir termiškai apdoroti jie turi ne  tik naudos ir skonio privalumus, bet ir tai, kad senose plantacijose jų galima atsivalgyti sočiai, o ne tik paragauti.

Hostas, kurios jau šoktelėjo augti galima ir balinti, užvertus vazonėlį ir užtamsinus – taip, kaip balinate rabarbarus ar lapkotinius salierus. Manau, galima būtų ir žiemai atsiauginti kaip rabarbarus ir cikorijas. Hostos mus moko dar kai ko – nebūtina laukti, kol daržovės užaugs – pirmieji ūgliukai jau yra maistas, ir dargi labai vertingas. O iki kiek, kokiu būdu  ir kokios hostos tam tinkamiausios, ir daug daugiau – japonai čia yra meistrai (YUKI URUI).

Susipažinkite su savo ,,laiptinės kaimynais''. Mus supantys augalai turi daug neatskleistų paslapčių.

Foto – mano augaliukas iš  Eglės - Daugiametės lauko gėlės (jau krimstelėtas slimoko)

Ir garšva, kuri ne tik siaubūnė piktžolė, bet valgoma, o variegated dar ir dekoratyvinė.

Gero apetito - ne tik maistui, bet ir žinioms!