Tradeskantė, pelargonija, begonija, fuksija...Dekorui ar virtuvei?

Mendelejevo lentelė pirma prisisapnavo Puškinui, bet jis nieko nesuprato. Ir mes dažnai nesuprantam, į ką žiūrim, ir tik žinios gali padėti pamatyti, kas yra prieš nosiuką.

Aš ir vėl apie valgomus augalus. Kažkas man leptelėjo - atrodytų, kad nėr ką valgyt? Bet man atrodo daugiau negu keista, kad mes auginame sau maistą nuo sėklytės, gležno daigelio, iki abejotino skonio ir naudingumo salotos, kai tuo tarpu esame apsupti gardžiausių ir sveikiausių dalykų, dėl kurių nereikia per daug stengtis ir gaišti laiko, vietos ir resursų. Kita vertus jaučiu šiokią tokią diskriminaciją – žolėdžiai turi valgyti visa, kas valgoma (ne, mėsėdžiams kačių verčiau nevalgyti, jos mielos:) – ach, visgi aš šiek tiek hipokritiška)

Anyway, nors man knieti pasakoti apie kiekvieną augalą atskirai, šią seriją ketinu baigti -pasakojimu apie valgomus dekoratyvinius ir pridurti kelis kambarinius augalus (galų gale, juk kambariniai irgi kažkur laukiniai). Dalis iš jų ir pas mus gali augti lauke bent jau sezoną.

Perspėjimas nr. 1 toks – VISI augalai turi gerų, abejotinų ar žalingų mūsų sveikatai savybių. Priklauso nuo dozės, augalo dalies, prinokimo laipsnio, mūsų sveikatos būklės, be to, kai kurie augalai turi tą patį pavadinimą, nors yra kardinaliai skirtingi arba vieni iš tos pačios chebros valgomi, o kiti ir nelabai (čia panašiai, kaip solanum – šeimoje jie turi žudikų, bet bulves, pomidorus, baklažanus ir pan. juk mes valgom bene kasdien.). Norėjau rašyti, kad visus neišbandytus augalus verta labai gerai išsistudijuoti, kaip juos vartoja pasaulyje, kodėl, ir kokį poveikį jie gali turėti mums, pradėti nuo nedidelių dozių. Priminti, kad internete reta rašymų, kurie yra pagrįsti, autentiški ir visapusiški – visame pasaulyje klesti copy-paste ,,kultūra‘‘. Todėl ieškodama informacijos labiausiai pasitikiu tos kultūros, kurioje augalas yra vietinis, tradicijomis ir gaminimo būdais.

Bet mano perspėjimas nr. 2 skambės ir dar kitaip – prieš bijodami neišbandytų augalų, prisiminkite kasdienius, ir ką su jais darote ar nedarote tam, kad galėtumėte valgyti. Manote, kad viską žinote apie moliūgą? Bulvę? Kopūstą? Toli gražu. Bet kai ką žinote, tik priminsiu – nei žalios bulvės (ypač pažaliavusios), nei baklažano žalio nevalgote. Pomidorą žalią valgote tik kai prinoksta uoga, o ne visai prinokusią specialiai apdorojate. O moliūgą galima (ir reikia) valgyti visą augalą. O kopūstas gali sukelti dieglius, bet jo žiedai yra puikus priedas į salotas, o pastarnoko šlapi lapai gali nudeginti rankas ir palikti pūsles, kaip sibirinis barštis. O mėtų arbatėlė sukels tikrą pragarą tiems, kurie turi padidintą rūgštingumą. Kažkas tokio. Oksalo rūgštis irgi nėra draugas. Obuolių, ir tų – rūgštis daug piktesnė, nei citrinos. Supratot – pažinkit, išsiaiškinkite ar jums tinka, ir tada galite spręsti objektyviai ir subjektyviai.

O dabar svarbiausia dalis – šie mano rašymai yra įžanga į tai, ką aš išties noriu papasakoti. Tęsinys pakeliui, o tuo tarpu – ši trijulė – ir į salotas, arbatoms, sriuboms, troškinimui - ir su rūgštele, ir į desertus, ir aš jas naudoju. Žinoma, kiekvieną skirtingai.

TADAM – Tradeskantė. Čia slypi kabliukas – ne visos tradeskantės yra valgomos. Tradescantia virginiana (auganti lauke) turi valgomas šaknis, stiebus, lapus, žiedus ir sėklas ir valgoma pilna burna kol šviežia traški ir iš esmės, kol įkandama. O tada galima džiovinti, gerti arbatą, mėlynais dažais žiedais spalvinti blynus ar salotas ir tt. ir pan.

Tradescantia zebrina (kambarinė) – nevalgoma. Todėl čia svarbu atskirti ieškant informacijos arba – nepasikliaukite tik pavadinimu! Ir nenuteiskite vienų dėl kitų.

Begonija – pirmiausia tai valgomi žiedai. Vienoje tūloje pilaitėje pasakiau konditerėms, kad žiedai yra valgomi, tai nuo to karto visi žydintys kvietkai būdavo nudraskomi dar neprasiskleidę. Ar maža ar didelė – begonija yra spalvota rūgštelė ir nesvarbu, ar ji laukinė ar naminė. Pavasarį perku jas ne gėlynams, o virtuvei, šypsodamasi, kai visi kiti tempia jas į... kapus. Nedraskau tik begonia Tamaya žiedų, nors labai knieti – čia jau prioritetas grožiui, nors tų didžiųjų tai nepagailiu.

Kvapioji pelargonija. Čia irgi žaidimas su pavadinimais, nesusipainiokite ieškodami informacijos. Grubiai galima suskirstyti į mums įprastas didžiažiedes pelargonijas ir snapučius. Kažkur per vidurį yra rūšinės kvapiosios pelargonijos (Pelargonium graveolens), kurių žiedai yra naudojami taip pat, kaip rožių ir levandų. Žinoma, ne tik į arbatą, bet ir į salotas mes galime mesti begalę žiedų - hibiskus, ramunėles, jazminus, medetkas, našlaitėles...  bet pelargonijas juk mes galime užsiauginti ant palangės, kaip ir begonijas. Miesto balkone ar ant palangės galima susiorganizuoti valgomą gėlyną. Beje, prie valgomų žiedų fuksija irgi mielai prisijungia!

Vėlgi, išimtis – daugumai gyvūnų kvapioji pelargonija nuodinga. O mums kaip ir naudinga.

Žinoma, jų yra kur kas daugiau, tų valgomų kambarinių, o kai kuriuos mes GALIME auginti namie, bet tai jau būtų daržas atsitemptas į namus, prieskoniai (lauramedis, rozmarinas) ar vaismedžiai (avokadas, citrusai). Plona riba, bet tik tame, kaip mes, žmonės, tuos augalus pavadinome sudėdami į lentynas.

Nereiškia, kad aš daugiau apie valgomus augalus nekalbėsiu. Bet kaip ir sakiau - šios mini serijos rašinių esmė ir reziumė – mes turime pažinti mus supančių augalų savybes ir išmokti tai panaudoti. Laukite tęsinio jau apie tai ir ačiū, kad esate šalia.