Sodininko ,,virtuvė‘‘- dirbtuvėlės

Mano ofisas viename privačiame objekte Oksfordšyre :) Kartais sunku patikėti, kad visos teritorijos planai, projektai ir dalis augalų gimsta būtent tokiose vietelėse apžvelgiant Sodą vėsiais žiemos mėnesiais.

Sodininko darbo patalpa gali būti šiltnamio dalis, namelis prie šiltnamio, atskira pavėsinė, namo dalis (pagalbinės patalpos) ar atskiras kambarėlis arba vieta namie (bute).

Neaprašinėsiu visų galimų variantų, nes juk esmė čia ir yra tame, kad sprendimas priklauso nuo konkrečios vietos, veiklų scenarijaus ir šeimininkės poreikių. Iš karto lyginu tai su virtuve – geriau, jei namie ji būtų ne parodinė, o optimaliai funkcionali. Būtų tobulas variantas turėti netgi kelis baldus iš virtuvės, kriauklę ir kitą dalį paversti dirbtuvėlėmis. Svarbiausia dalis – ši vieta turi turėti galimybę akimirksniu transformuotis į tai, ko mums reikia tuo momentu – sėjos kambarėlį, saugią vietą daigams, greitąją pagalbą augalams, kavinę ar dušą sodininkui, saugyklą gumbams ir tt ir pan.

Pirmame aukšte ką tik sunešti jurginai ir vazonai iš lauko laukia savo eilės užklupus pirmam minusui.

Visų pirma iš karto žiūriu kokia yra galimybė dirbti ne tik su žemėmis, bet su vandeniu. Čia pat palieti persodinus, išmaudyti, išplauti ką reikia ir dar kavos pasidaryti – prioritetai. O kartais tenka ir trąšas pamaišyti ar papurkšti, dezinfekuoti. Taigi, nesvarbu kur yra Vietelė – vanduo bei jo sklandus nutekėjimas man yra svarbu. Pas mane asmeniškai yra didelė sena virtuvinė kriauklė, o šalia prijungta laistymo žarna, nuolatos paruošta ne tik augalus palaistyti bet ir grindis nuplauti. Galima ir vasaros dušą viduryje patalpos įrengti tiesiog pakabinus ją palubėje, o vanduo grioveliu grindyse išbėga į sodą. Viename objekte namelio kampe įrengėme ir tikrą dušo kabiną, tiesa, ten daugiau nuo dulkių maudėsi interjero augalai, o vanduo išbėgdavo į lauką tiesiai po obelimi.

Jei nėra galimybės, kad vanduo lietųsi laisvai – irgi ne bėda. Tai tik reiškia, kad šioje vietoje bus kiek kitoks scenarijus. Bet kuriantis naujoje vietoje įtraukti švarų vandenį į dirbtuvėles yra didelis privalumas.

Būtinai atskiriu sandėliuką nuo dirbtuvėlių - dideli dalykai turi būti sudėti atskirai, nors ir toje pačioje patalpoje, bet kad nesimaišytų. Atskira patalpa – privalumas. Tai įranga, visi vazonai, visokios agroplėvelės – visa, ko prireikia tik kai prireikia (beje, čia gali žiemoti jurginų gumbai ir pan.) ,,Virtuvėje‘‘ paviršiuje - tik einami, sezoniniai, tam mėnesiui, savaitei. Kiek reikia, tiek atsinešu.

1.       Pagrindinis Darbo Stalas Nr. 1 - stalas ar keli, nes jie gali stovėti ir lauke. Tokį stalą ir noriu aprašyti. Juokauju, kad tai sodininko ,,kūdikio pervystymo‘‘ stalas. Rėmas gali būti metalinis, bet nesunku pasidaryti ir medinį. Aukštis – kaip ir virtuvinio darbastalio, kad šeimininkė nestovėtų susikūprinusi, žodžiu, tiksliai pagal konkretaus žmogaus poreikius. (Pvz mano virtuviniai stalviršiai ir kriauklė yra 10 cm aukščiau, nei standartas). Ilgis – kiek patogu apimti skaičiuojant plokštes, o plotis priklausys nuo pasirinkto beasbesčio šiferio pločio. Stalą sudaro maždaug 18 cm. aukščio rėmas, o dugnas – įmontuotas minėtas šiferis. Stalo rėmas beveik iki viršaus užpildytas smulkios frakcijos skaldele ar akmenukais, gali būti keramzitu. Svarbioji dalis - šiferis instaliuotas tokiu kampu, kad laistant vanduo nubėgtų nuo žmogaus ir sutekėtų į griovelį ar susigertų į žemę, nebėgdamas sodininkui at kojų.

Tai gali būti ir bet koks kitas stalas, kurį galima nuplauti su vandens srove, tačiau tas sklandus vandens susigėrimas yra pati razinka. Tame pačiame lygyje įmontuota kriauklė yra privalumas.

2.       Antras stalas skirtas sudėti tai, kas ką tik persodinta ir pan., o po to keliaus kur nors kitur. Jis gali būti tiesiog pirmojo stalo pratęsimas arba toks pats, pastatytas šone. Tranzitinis, laikiniems. Man patinka ten turėti atskirą apšvietimą, jau tinkantį augalams. Kartais daigai ten turi pastovėti savaitę/kitą.

3.       Ant to pačio stalviršio, kitame šone gali būti Konstrukcija Naminiam Inspektui, mini šiltnamiukui (su pašildymu, apšvietimu ir pan. – lepesniems, dygimui, įšaknydinimui.

4.       Po stalu keli kubilai su paruoštais substratais greitam naudojimu. Aš turiu keturis mišinių kubilus (sėjimui, daigams, rūgščiamėgiams ir kambariniams (suaugusiems) plius kelis kibiriukus priedų (upės smėlis, maišelis durpių, biohumusas, sapropelis jei yra, kompostas, mėšlas, šapai/lapai/žievės ir pan.) Visada turėdavau ir nedidelę kalifornijos sliekų fermą, deja, šiuo metu nėr.

5.       Padėklas persodinimui – man jo pakanka nedidelio ir reikia, kad būtų mobilus. Tobulas yra šis plastmasinis žalias padėklas.  Jei reikia susimaišyti daugiau žemių tiesiog turiu ,,paklodę‘‘ senos plėvelės tvenkiniams iškloti – pasitiesusi padarau mišinį ir anas keliauja į vieną iš kubilų. Tas patiesimas dažnai naudojamas – būna, kad išsinešu ją kur į lauką ar prie komposto, padarau mišinį vietoje, bet čia jau daržo įrankių arsenalas, kiek kita storija.

6.       Lentyna prieš pagrindinį stalą ,,einamiems‘‘ vazonams, bambukiniams pagaliukams, rišliavai, etiketėms. Labai smagu, kai lentynos yra plačios (gilios) ir su daug kabliukų. Rišliava kabo tokiose rezginėlėse, kaip nuo apelsinų, ir reikalui esant tiesiog trukteliu tiek raištelio, kiek reikia.

7.       Vietelė einamoms trąšoms ir chemijai. Kad nesušlaptų.

8.       Vieta, kur laikau sąsiuvinį, rašiklius, popierių, etiketes – kanceliarija.

9.       Kažkas panašaus į komodą ar sekreterą, kur atsiduria sėklos sėjimo sezono metu (kitu metu ten sėklos negyvena – per šilta, per drėgna. Einamas sėklas susidedu į dėžutes pagal sėjos laiką nuo vasario mėnesio iki kada reik.

10.   Padėklai, plastmasinės dėžės (kaip obuoliams laikyti) ir geotekstilės maišai (skirti lapams surinkti) man yra svarbi ūkio dalis, kaip lego, konstruojant pagal poreikius. Todėl turiu vieną stalą – dėžę, kur belieka pakelti dangtį, o ten dideli rakandai.

Rankiniai įrankiai - tai labai individualu. Kiekvienos sodininkės įrankiai yra tarsi vardiniai ginklai. Man patinka turėti sekatorių prie juosmens, o visus kitus pagrindinius įrankius verčiau ant sienų, čia pat ranka pasiekiamus, o ne sezoninius sudėtus pagal dydį ir paskirtį kur nors nesimaišant. Visi ,,slapti‘‘ podėliukai ilgainiui tampa raizgalynėmis.

Su kolegom dažnai juokaujam, kad tokia vieta turi būti net ne kaip virtuvė, o kaip mėsininko darbo vieta – atlieki darbą, nesibodėdamas susitepti rankas ir visa kita, po to išplauni tiek, kiek būtina higienos normoms ir pasiruoši įrankius kitos dienos darbui. Jokių lizdų žiurkynams veistis. Kūrybinės dirbtuvės skiriasi nuo dailės reikmenų parduotuvės ekspozicijos, bet higiena svarbi (ne išlaižymas). Dar svarbiau, kad tai netaptų dekoracija.

Darbo kambarys nėra rezultatas. Rezultatą rasite Sode ir ant stalo, ko ir linkiu!