Sodininkavimo adrenalinai ir atradimai. Pomidoras iš Brie, Ariège

Sėklos išimtos, nekantriai laukiu kitų metų...

Tarp žmonių, kurie sakosi esą adrenalino fanatai, šokinėja su parašiutais ir skraido oro balionais, lipa į kalnus ir buriuoja, ieško kitų ekstrymų – sakau – sodininkavimo pasaulis sukelia ne mažiau adrenalino – fizinio, intelektualinio ir ne tik. Augalų istorija yra ne mažiau kvapą gniaužianti, nei bet kokie detektyvai ar kriminalai pilna šio žodžio prasme. Ir aš kalbu ne tik apie pažinimo ir atradimo džiaugsmus – prisiminkite kad ir prieskonių, arbatų ar egzotiškų augalų istorijas, kai buvo išduodama, vagiama ir žudoma dėl lobių – naujų augalų.

Kelis kartus dėl tokio adrenalino esu ir nemiegotų naktų turėjusi, kai įspūdžiai buvo stipresni už stipriausią kavą. Pirmą kartą tai atsitiko Sibirkos Rožyne – saulei leidžiantis pamatytas Sodas užėmė kvapą savo nerealybe. Kitą – Vokietijoje, japoniško stiliaus sode, nors net nepamenu kur…Ir štai dabar…

France, Pirėnų priekalnėse yra toks regionas, kur kiek akys užmato - kalnai, tarsi milžiniški piliakalniai, ir ant kiekvieno jų viršūnės yra po fermą, mini gyvenvietę ar ūkelį. Štai į vieną iš jų buvome skubiai iškviesti darbo reikalais. Ir kol dirbom – žiūriu, takeliu ateina kaimynas, koks 45 metų vyras su pilna dėže pomidorų. Visi vienodi, raudoni, kaip iš pasakos. Šaukiu jam nuo stogo – kokie!? Jis man - Cœur de Boeuf Russe! Na, forma ne jaučio širdies, bet jis užtikrina, kad dar jo močiutė juos augino (aš ne veltui apie jo amžių užsiminiau) – ji gyvena štai ten, ant kito kalno Brie, Ariège, sėklas parsivežė iš Krymo, Juodosios jūros.

Augina šiltnamyje, deja, tąkart nepavyko ano pamatyti, bet štai vieną pomidorą vežuosi namo. Ir euforija ir dilema:

Euforija aišku kodėl, juo labiau kad veislė yra kažkas kitko, nei Cœur de Boeuf, bet jis ir jo šeima juos šventai augina šitiek metų! Ir tik juos! Dilema todėl, kad pasiūliau jam savo veislių ir jis pasiūlymą priėmė! (O tai pirmas kartas, nes ką prancūzui sodininkui bepasiūlytum jis jau ,,turi savo‘‘) Taigi, dabar man dilema ne tik ką jam užfundyti, bet ar iš viso kištis į tą šventovę, juo labiau kad ir kokią zarazą baisu užnešti ir šiaip – toks grynuoliškas variantas man pirmą kartą nutiko, kaip kokia Vietos Dvasios nekaltybė. Jaučiuosi atsakinga.

Voila – stebuklas skrybėlėje. Dar vienas stebuklas tarp nesuskaičiuojamų sodinkavimo stebuklų.