Sode be dizainerio kepurės

Anglai turi tokį posakį – ,,with the designers hat on‘‘ – grubiai tariant, tai kai kalbama iš dizainerio bokšto (ar kokio kito bokšto, arba užsidėjus kokio kito ,,specialisto'' kepurę).

Pernai buvo žiauriai karšta ir be lietaus bent keturis mėnesius, pavėsyje 40 ir daugiau, o atvirose sodo vietose termometro stulpelis iš karto pašokdavo virš 50 iki pat saulės ir atgal. Mielieji, man nukrito ne tik dizainerio kepurė, bet ir Sodininko karūna susvyravo.

Todėl šiemet pavasarį pasitikau be jokių išankstinių pozicijų – pirmą kartą per visus šiuos metus atsidaviau šokiui, vedama Sodo. Ir jis mane tiesiog užvertė dovanomis ir žiedais. Tiesa, šokių žingsnelius išmokau ir nereikėjo jam manęs tampyti nesusipratusios, kas čia vyksta. Sodininkė turi išmokti priimti komplimentus ir dovanas, antraip ji jų neverta.

Aguonų jūra buvo pirma kruvina auka man po kojų. Kruvina ne todėl, kad aguonos raudonos, o todėl, kad sodininkui pavasarį juk knieti pasireikšti mirk gyvenk. Tad šį kartą manoji – neišrauti. Suprasčiau – keriukas, bet ne, visas plotas. Ir ok, palikau iki paskutinio momento, kai jau reikėjo atverti žemę pomidorams.

Pasodinus juos išplito kilimas portulakų. Ir vėl priėmiau. Kvaila būtų ravėti kilimą supermaisto, pirmam dešimtuke sveikiausių galimų augalinių maistų. Bet juk daugelis taip daro, ir net nesusimąsto.

Iš prieš kelis metus atlikto sėjimo sudygo krapai. Kur norėjo ir kada norėjo, ne veltui tie patys anglai sako – nenuspėjamas, kaip krapas. Tai aš žengiau savuosius žingsnius – į kairę ir į dešinę be kelio be takelio (be jokios lysvės, tik ten, kur žemė buvo atvira) pasėjau skirtingus lapinius kopūstus, ir jie sudygo draugišku mišku. Keturis metus nei daigyklose, nei lysvėse nedygo nei vienas...

Sodas pasikuitė savo kišenėse ir atrado dar kai ką – pernai sodintus ir taip ir nežydėjusius kardelius. Pirmieji karingais kardais iššoko seksoviausios spalvos visatoje framboise ecrase (grūstų aviečių). Jų fontanas užėmė kvapą, juo labiau kad į kompaniją atsibudo ir tokios pačios spalvos sukučiai.

Tada Sodas pasipurtė ir iš po geltonų mangoldų žiedynų išniro baltieji kardeliai, o tie murgzlinos vyšninės karamelės spalvos susispietė raudonlapiuose jurginuose. Šalia sužibo spalvingų jaunų mangoldų kotukų vitražai. Kvapieji žirneliai, laukinės morkos, dagiai, naktižiedės, varnalėšos – sūkuryje padarė mikroklimatą pomidorams, pipirams, ir gumbiniams pankoliams. Kosmėjos ir rugiagėlės nusprendė, kad jos labai dailiai atrodo moliūgų fone tarp krapų. Porai, įsimetę į pakraščius jau seniai tapo daugiamete pievų gėlele ir kaip mažos pilnatys su nykštukų kepurėlėmis moja kelioms saulėgrąžoms, pasiklydusioms takelio kryžkelėje pačiame viduryje. Agurkai žaidžia slėpynių – vieni sulindo į rožės krūmą, kiti pievoje, treti pasislėpė tarp jurginų. Vienas net apsimetė moliūgu ir susisuko po moliūgo lapu, nesiteikdamas net ūso iškišti į karštį. Mėlynos bulvės, kurios čia gyvena ,,piktžolių‘‘ statusu, žydi kaip pasiutę baltomis žvaigždėmis tarp savo juoda akvarele nulietų lapų.

Dar tik vasaros vidurys. Išeinu į Sodą derliaus parankioti ir pasigrožėti naujais biologinės įvairovės atvykėliais. Žodis kaleidoskopas čia labiausiai tinka ir jis ne tik žydėjime, derliuje, vabzdžiuose ir paukščiuose – Sodas maino visą rūbą kiekvienos dienos šokiui, muziką irgi. O aš kuo toliau, tuo dažniau išeinu į tai tik pažiūrėti ir pabūti. Esam, lygūs su Sodu.