Momentai ant Smilgos arba Praktinis Šamanizmas.

Viena tobula akimirka amžinybėje

Pirma mane Tėvelis išmokė nardyti atsimerkus, tik po to plaukti – jei nebijosi sušlapti galvos, visa kita yra niekai.

Eidavau į ežerą dar visai maža. Saulė tik ryte apšviesdavo nedidelę smėlėtą prieplaukėlę. Įsibridau, ir akimirką patyrinėjau dugną, ar nėra kriauklyčių į kurias galėčiau įsipjauti. Ešeriukai panikoje išsilakstė, keli atsitrenkė man į kojas. Jau buvo karšta, bet dar ne per daug. Saulės takas ribuliavo tiesiai man į akis, ir kai bridau gilyn atrodė, jog tirpstu ir lydausi į šviesos srautą. Tarp pirštų pajutau vėsų vandenį, jis apglėbė pečius, prarijo mane. Su kiekvienu mostu sukeldavau vis daugiau saulės ribulių. Kitoje ežero pusėje dar kaip akyta pilis tvyrojo besisklaidantis rūkas, kragai lėtai suko ratus vėjo padarytose properšose, kartais murktelėdami ir išnerdami toli toli nuo ten kur panėrė.

Ir tada nusprendžiau, kad štai dabar viską viską sugersiu į save ir nepamiršiu niekad gyvenime! Ir nepamiršau. Blogiausiais momentais įkvėpdavau, iškvėpdavau, ir pasinerdavau į lydytą šviesą.

Kai priaugau, supratau, kad tai, ką buvau sau atradusi, yra konkretus praktinis šamanizmas. Kai šaudžiau išmokau tai panaudoti – įkvepi iškvepi sulaikai. Ne per ilgai, nes sudrebėsi. Šūvis. Neduok die prisiminsi ką nors netikusio, širdis kliunktelės ir pramazinimas garantuotas. Šaudžiau iš lydytos šviesos. Taikliai.

Laikiau egzaminus, gimdžiau vaikus, sveikau; visa, kas nelengva – šviesos apgaubta. Lengvai.

Kitą kartą koncertų salėje pagavau dar vieną pojūtį už uodegos. Klasikinė muzika pakylėjo visus į palubę, o gal ir daug aukščiau, bet štai, netikėtas finalas ir ji liovėsi. Ir toje tyloje visi krito, kiekvienas iš savo aukščio atgal į savo kūnus. Po kažkokios sekundės dalies visi sukruto ploti, kosčioti, kai kas siekė savo šalikėlių ar rūbinės numeriukų, bet kai kurie dar liko. Liko kabėti ir leidosi pamažu, ir matėsi, kaip pražysdavo jų veidai, kai jie grįždavo su muzikos dovana.

Štai tas ribinis momentas labai sudomino mane. Mes juk sėdėjome savo kėdėse. Bet mes buvome Ten. O dabar štai Čia. Kartais reikia būgnų, ugnies fakelų, užkeikimų ar ritualų, muzikos ar dar kažko, kad nukeltų ten, ką galima pavadinti kita realybe – ten kur tu esi saugus, ramus, sveikas, užtikrintas. Bet kartais to visai nereikia. Tiesą sakant, to visai nereikia, kai žinai, kur nori atsidurti.

Rinkti momentus man pasidarė tarsi įprotis – kai reikia juos panaudoti - spragteli pirštais ir gali atsidurti ten vėl ir vėl – ne tik protas, bet ir kūnas turi fantastišką atmintį. Jis tuoj pat atliepia. Visiems gyvenimo atvejams.

Kol kartą...Nuobodžiaujant tūlame laukiamajame, man pakliuvo po ranka žurnalas, kuriame buvo diskusija apie skurdo filosofiją. Pokalbis sukosi apie pigius second/handų drabužius ir jų kaupimą. Medžioklę, kai nesi tikras, ar bus galimybė tai gauti rytoj. Ką pačiumpi – tas tavo. Mintys nuklydo link Džeko Londono knygos, kurioje buvo pasakojama apie jūreivį, išgelbėtą po laivo katastrofos ir ilgai plaukiojusį be vandens ir maisto ant laivo nuolaužos. Vėliau jis visą gyvenimą kaupė džiūvėsius po pagalve...Kai turi 10 eu, taip knieti juos išleisti! Gal po to nebeturėsi! Bet kuo daugiau turi, tuo mažiau skubi. Kam? Juk visada galėsi, kada tik prireiks.

Tada susinepatoginusi pasimuisčiau ant kėdės, pagalvojusi apie savo augalų kolekciją...Po paraliais, kodėl? Kodėl kaupiu? Negi tikrai todėl, kad nebesitikiu, jog galėsiu daryti tai ateityje? Na ir kas? Esiu į mišką, į pievą... Hmmmm... Ir ką darysiu pievoje? Rinksiu žemuoges ant smilgos? Momentus?

Seniai tai buvo, ir aš ten buvau. Kaip kito žmogaus gyvenime. Bet prilašėjo man pamažu pamažu, žemuogė po žemuogės ant smilgos – akimirkos, iš kurių susirinkau puokštę. Iš pažėriau ją aukštyn – kam man, kai aš gyvenu žemuogių pievoje. Esu čia Sodininkė.

Kai nebijai gyventi, visa kita yra niekai. Panerk visa galva, ir galima sakyti, jau moki plaukti.