Augalų įsitvirtinimas naujoje vietoje

Po kelių metų tupėjimo be judesio tetrastigma pagaliau žengė žingsnį

Tai tema, verta atskiro aptarimo. Sodinimas – tai minutės. O įsitvirtinimui reikia laiko, dėmesio ir žinių. Trukmė - nuo mėnesio, vienerių iki trijų metų, priklausomai nuo augalo rūšies, veislės, prigimtinės augalo vegetacijos trukmės ir vietovės sąlygų. Taigi, yra ką veikti.

Sodinimas:

Ką čia meluot, aš pati stengdavausi palepinti daigą. Kol netrunki pamatyti, kad vienus reikia lepinti, o kitų ne – netgi priešingai. Pirmiausia reikia ištirti koks dirvožemis jau yra, o tada spręsti ką turim ir ko siekiam. Yra vienmečiai daigai ir mums reikia derliaus – tai viena (juos skatinam), tačiau gali būti ir daugiamečiai, kuriems gyvenimui reikia skurdaus dirvožemio. Tada...tada reikia daryti atvirkščiai – jei gaunate daigą vazonėlyje su standartiniu ,,greito auginimo‘‘ substratu iš medelyno – pratinkite daigą grįžti į skurdų dirvožemį, jo rūšiai būdingą augimą, pratinkite jį prie išgyvenimo be papildomo laistymo ir pan. Gali būti, kad jis neišgyvens. O gali pasitaikyti, kad perkame dvimetį, kurio jau antri metukai. Jis žydės, bet kitąmet jo nebeliks. Jei jis ne hibridas – yra tikimybė kad pasisės. Taip atsiranda pirma pažintis su tuo faktu, ar išvis verta sodinti. Gal verčiau pasėti tiesiai į vietą?

Pats sodinimas bet kuriuo atveju turi šventą taisyklę – į tinkamo dydžio duobę pripilti sočiai vandens ir tik tada dėti augalą, kad jis tiesiog prisisiurbtų. Pabaigus sodinimo ceremonijas neliekite jo bent savaitėlę - ,,treniruokite‘‘ jį ieškoti vandens giliai, o ne nuolat laistant paviršiuje. Didesniems augalams kuoliukai reikalingi tam, kad vėjui pučiant augalas neišvirstų - tai ypač svarbu augalams, sodintiems iš vazonų, kad tarp tankiai priaugusio šaknų gumulo ir naujo dirvožemio neatsirastų pleišto formos oro  tarpas – augalas tiesiog sudžius. Būtent dėl geresnio sukibimo priežasties galima pakedenti suspaustas šaknis. Deja, kartais tai yra beveik neįmanoma. Augalas perkeltas iš grunto atviromis šaknimis (medelyne dažnai jau paruoštas tokiai procedūrai) ir pasodintas naujoje vietoje įsikabins tvirčiau. Dabar yra tendencija nerišti tokių augalų – vėjas verčia juos auginti papildomas šaknis, kabintis į žemę pilna to žodžio prasme. Stabilumui užtikrinti galima apjuosti tinkline tvorele.

Nors teigiama, kad augalus iš vazonų galima sodinti iš esmės bet kada, paisykite laiko – pavasaris ir ypač ruduo tam tinka labiausiai.

Jei augalas parenkamas pagal tinkamą vietą – viskas kur kas paprasčiau, visgi kiekvieno naujo augalo persodinimas yra tarsi jo implantavimas į naują vietą ir reikia laiko prigyti. Ir ta vieta nebūtinai yra svetinga ir jo nori. Čia mes jo norime.

Sena, jau veikianti vieta nebūtinai nori priimti naujoką. Netgi tos pačios rūšies augalų bendrija gali būti iššūkis jaunam augalui. Ne veltui nerekomenduojama sodinti jaunų augalų ten, kur augo tokie patys senieji. O kol tie senesni gyvi – juo labiau. Susiformavusi mišri bendrija irgi turi savo vidinę dinamiką, todėl naujokas gali pritapti, o gali ir nelabai. Tą lemia daug dalykų – biotopas, ekosistema, dirvožemis, augalų alelopatija ir suderinamumas, maisto medžiagų išeikvojimas ar bendros ligos, klimato sąlygos ir tt. ir pan. Todėl tai, ką mes ,,įdizaininam‘‘ gali nenorėti ten būti. Ir jei kokia nors konkreti rūšis kažkur atsisako augti yra klaida ,,atsodinėti‘‘ vieną po kito.

,,Pas mane neauga tas ir tas...‘‘ Bet labai norite? Tada ir tik tada laikas pagalvoti, ar suteiksite tam augalui išskirtines sąlygas, sąlygas, kurios nebūdingos jūsų vietovei. Klausimas tik ar jus tenkins kaina. O kaina tai ne vien naujos vietos įrengimas ir su tuo susiję išlaidos, bet ir papildomas dėmesys to augalo įsitvirtinimui ir išlikimui.

Palikimo savieigai klausimas yra svarbus jums ateičiai. Paprasčiausiai - tai reiškia priežiūros nebuvimą ateityje arba minimalų aplinkui. Tuo pagrindu yra sukurtas ne vienas metodas, o jo esmė paprasta – auginti tai, kas auga, o kas neauga – ačiū, nesiterliosim. Bet sprendimas turi būti padaromas tik tada, kai aiškios neaugimo priežastys arba puoselėjimas reikalauja neadekvačių pastangų (nebent manote, kad dėl kokių nors priežasčių verta). Taigi, duokite augalui LAIKO.

Įsitvirtinimas:

Iš esmės tai augalo tapimas savarankišku. Jam tikrai reikia dėmesio ir pagalbos, kuri pasireiškia ne tik papildomu laistymu, kas dažnu atveju yra savaime suprantama.

Iki tam tikro laiko pasodintas augalas gali tiesiog ,,tupėti’’. Jis gali neatrodyti blogiau, tačiau šis laikas yra riba, kai jis gali lengvai atkristi į blogąją pusę. Sėjinukai turi beveik 100 procentų sėkmės palyginus su perkeltu augalu. Perkeltas gal turi ne ką mažiau, tačiau jo pratinimosi laikas gali užtrukti. Kol jis nekisdamas tupi, mes dar nematome, ar jis augina šaknis ir jau turi sočiai, o gal skurdžiai vegetuoja ant to, ką jau turėjo. Nepatikėtumėt, kiek ilgai potencialiai beviltiškas augalas dar gali atrodyti kaip gyvas ir netgi žydėti! Priminsiu, kad žydėjimas gali būti desperatiškas bandymas pasidauginti prieš išeinant.

Galėtų atrodyti, kad nauji ūgliai reiškia naujas šaknis, bet nebūtinai. Ir atvirkščiai, augalas gali uoliai auginti šaknis, o viršuje to išraiškos nebus matyt. Su kai kuriais medžiais yra taisyklė – metinukas pradės augti tais pačiais metais, persodintas trejų metų pradės augti po trijų, penkerių – po penkių. Rezultate sėjinukas ir penkiametis po penkių metų bus tokio pačio dydžio.

Tyliai šaknis dažnai augina lianos, ypač citrinvytis. Jis gali tris metus sukti šaknis ir po to šauti į viršų neįtikėtinu greičiu. Svarbu, kad rastų atramas, tad neskubėkite vertinti augalo, kol nepraėjo jo įsitvirtinimo terminas.

Jautrus momentas yra ir augalo imunitetas, kuris įsitvirtinimo periodu nėra aukščiausios kokybės, organizmui reikia dorotis su begale faktorių, todėl jis tampa daug labiau pažeidžiamas. Parazitai, ligos ir sumažintas atsparumas išorinėms aplinkybėms verčia mus nenuleisti akių.

Augalui nušalus ar po traumos irgi neskubėkite teisti. Kai kurie gali ataugti ir Liepos pradžioje. Praktiškai kiekvienas augalas turi strategiją tokia atvejui – papildomus miegančius pumpurus, šaknines ataugas ar suformuoja naują augimą iš gyvų audinių.

Aplinkoje irgi formuojasi santykiai – gali būti, kad šalia atsiras kokia nors ,,piktžolė‘‘. Gal ji gera kompanija draugystei, bent pradžiai? O gal ją tikrai laikas šalinti, nes ji gali užgožti? Selektyvus ravėjimas būtinas. O gal ką nors reikia pasodinti papėdėje, bent pradžiai? Kenkėjai ir gerieji irgi kovoja savo kovas, palaikydami pusiausvyrą.

Pradžia įsitvirtinus:

Kai augalas įsitvirtina skirtumas tampa akivaizdus. Jis auga, plinta, žydi, dera. Nuo šio momento jis yra pilnateisis gyventojas ir čia jau galite pamatyti du dalykus – būdingą rūšiai ar veislei elgesį plius konkretaus augalo charakterį. Charakteris gali pasireikšti dėl konkrečių jūsų vietovei būdingų aplinkybių, arba pats augalas turės daugiau ar mažiau savitų bruožų. O čia, kaip ir bet kuriuose kituose santykiuose, jau galima formuoti bendravimą, pagrįstą abipusiais poreikiais ir galimybėmis. Priklausomai nuo augalo vegetacijos ir bendro būdingo rūšiai amžiaus ateis branda, auksinis amžius ir garbus amžėjimas. Šiuo laikotarpiu augalas irgi sugeba parodyti, kas jam patinka, ir kas nepatinka. Todėl sodindami augalą pagalvokite apie visa jo galimą gyvenimą, kad abiem pusėms būtų gera ir lengva sutarti.

Augalas gali ,,pranokti jūsų lūkesčius‘‘ ir imti gožti kitus augalus. O tokiam pačiam, pasodintam vos už kelių metrų gali kažkas visai nepatikti. Todėl neprisiimkite ir visos atsakomybės sau, ne viskas mūsų galioje, be to, yra didesnė rizika augalą užmylėti per daug besirūpinant. Prisiminkite ir tai, kad tas pats augalas gali turėti gerus metus ir blogus metus visai nepriklausomai nuo tokių pačių kaimynystėje ar skirtingo sezono klimato. Stebėkite, mylėkite, per daug nesikiškite. Na, kaip su savo vaikais.